Nors vaikas gimsta su tam tikrais asmenybės bruožais ir intelektualiniais polinkiais, iš esmės jo charakterio formavimasis vyksta šeimoje ir tiesiogiai priklauso nuo tėvų pasirinkto auklėjimo stiliaus.
Psichologai išskiria 4 pagrindinius auklėjimo stilius.
Autoritariniam stiliui būdingi kategoriški reikalavimai ir nesąžiningumas net ir menkiausiomis detalėmis. Iš vaiko reikalaujama besąlygiško paklusnumo. Į jo paties norus ir interesus neatsižvelgiama. Vaikas beveik niekada nėra giriamas, bet nuolat baramas.
Atsižvelgdami į natūralius polinkius, vaikai į tokią diktatūrą reaguoja įvairiai: jei vaikas iš prigimties yra tvirtas, jis nuo mažens pradeda maištauti, o tai pasireiškia nuolatinėmis užgaidomis. Paauglystėje tokie vaikai tampa agresyvūs, nemandagūs. Švelnaus charakterio vaikas užsidaro savyje, stengiasi kuo mažiau dėmesio skirti sau, virsta silpnos valios, pilka asmenybe.
Liberalus stilius yra visiškai priešingas autoritariniam stiliui. Čia vaikas yra visatos centras, aplink kurį sukasi visas šeimos gyvenimas. Visos jo užgaidos įvykdomos nedelsiant. Taip užauginti vaikai yra nepaklusnūs, agresyvūs, nepritaikyti gyvenimui. Jie negali sutikti vaikų komandoje, jie yra sunkių mokyklos reikalavimų ir drausmės našta. Paprastai tai daro neigiamą įtaką mokymuisi: net jei vaikas mokėjo skaityti ir rašyti dar prieš mokyklą, jis turi prastus pažymius, kurių pagrindinė priežastis yra nuolatinis diskomforto jausmas.
Abejingas stilius iš tikrųjų yra jokio auklėjimo nebuvimas. Suaugusieji visiškai nesirūpina vaiku, sumažindami jų funkcijas tik patenkindami jo fiziologinius poreikius. Nuo mažens vaikas yra priverstas spręsti savo problemas ir ieškoti atsakymų į savo klausimus. Toks vaikas dažnai sulaukia tėvų meilės ir dėmesio pinigine išraiška. Tokiuose santykiuose tarp tėvų ir vaiko nėra jokio emocinio ryšio, vaikas jaučiasi vienišas, auga, tampa nepasitikintis ir įtarus.
Demokratinis stilius laikomas priimtiniausiu. Tėvai skatina vaiko savarankiškumą, gerbia jo nuomonę, tačiau tuo pačiu reikalauja laikytis tam tikrų taisyklių. Santykiai grindžiami bendradarbiavimu. Suaugusius ir vaikus vienija bendri tikslai ir uždaviniai. Vaikas, kiek įmanydamas, sprendžia kylančias problemas, tačiau žino, kad šalia visada yra žmonių, kurie jį myli ir ateis jam į pagalbą.
