Daugelis humanitarinių mokslų nurodo žmogaus sąmonės prigimtį ir savybes: psichologiją, sociologiją, kalbotyrą. Tačiau yra ir šiai temai visiškai skirta disciplina.
Fenomenologija
20 amžiaus pradžioje prancūzų filosofas Edmundas Husserlis sukūrė fenomenologiją, discipliną, skirtą sąmonės prigimčiai ir savybėms tirti. Fenomenologija reiškia „reiškinių tyrimą“, tai yra reiškinius, duotus žmogui jutiminio kontempliacijos metu. Fenomenologija nukreipta į neparengtą kognityvinės sąmonės patirties, egzistuojančios reiškinių pasaulyje, apibūdinimą ir esminių jos bruožų išskyrimą.
Atsisakydama kurti dedukcines sistemas ir kritikuodama natūralizmą bei psichologizmą įsisavindama sąmonę, fenomenologija orientuojasi į pirminę sąmonės pažinimo patirtį.
Taigi tiesioginis apmąstymas ir fenomenologinis redukcija, siejami su sąmonės išvadavimu iš natūralistinio požiūrio, tampa pagrindiniais fenomenologijos metodais.
Fenomenologinis mokslas padeda suvokti daiktų esmę, o ne faktus. Taigi fenomenologas nesidomi ta ar kita moralės norma, jis domisi, kodėl ji yra norma.
Tyčia
Atliekant redukciją, fenomenologija ateina į pagrindinę sąmonės savybę - intencionalumą. Intencionalumas yra sąmonės dėmesio objektui savybė. Žmogaus sąmonė visada yra nukreipta į kažką, ty tyčia.
Tyčinė analizė suponuoja faktų, kuriuose objektai konstruojami kaip semantinės vienybės, atskleidimą. Husserlis prieina išvados, kad pats objekto egzistavimas priklauso nuo jo reikšmės sąmonei. Taigi fenomenologija sau kelia uždavinį sistemingai tirti tyčinių išgyvenimų tipus, taip pat sumažinti jų struktūras iki pirminių intencijų.
Fenomenologijos principai
Fenomenologinio požiūrio esmė yra ta, kad „aš“pasiekia paskutinį patyrimui galimą požiūrį. Čia „Aš“tampa neįdomiu savęs, savo transcendentinio „aš“natūralios-pasaulinės dalies apmąstytoju. Kitaip tariant, fenomenologija ateina į „grynos sąmonės“sąvoką.
Taigi pagrindines fenomenologijos nuostatas galima suformuluoti taip:
- gryna sąmonė, be psichofizinių patirčių, yra transcendentinė sritis, kurioje yra pasaulio objektyvumas;
- kiekvienas objektas egzistuoja grynai sąmonei, kaip jos sukurtam reiškiniui;
- visi grynos sąmonės išgyvenimai turi atspindintį komponentą;
- gryna sąmonė yra skaidri, aiški ir akivaizdi savo paties apmąstymams.
