Įvairūs veiksniai gali išprovokuoti vaiko agresijos protrūkius. Nuovargis, bloga nuotaika, nepakankama mityba, kivirčai ir konfliktai šeimoje ar su draugais yra dažnos vaikystės agresyvumo priežastys. Tačiau be jų yra ir daugiau asmeninių, gilesnių priežasčių, dėl kurių vaikas tampa agresyvus. Kas gali turėti įtakos tokio bruožo vystymuisi?
Gyvas pavyzdys. Jei šeimoje, kurioje vaikas auga, situacija yra nestabili, sprogi ir agresyvi, tai paveiks vaiko raidą, jo elgesį. Matydamas prieš akis gyvą agresijos pavyzdį, vaikas pradeda perimti šią savybę. Tačiau kai kuriais atvejais vaikų agresiją gali sukelti vidinis noras apsisaugoti nuo pavojų, nuo neigiamo mikroklimato šeimoje.
Noras tapti lyderiu. Augdamas ir įgydamas patirties, vaikas mokosi užimti lyderio poziciją, tam naudodamas ne tik radikalias priemones. Tačiau pradžioje agresija gali būti pagrindinis būdas pasiekti lyderystę. Siekdamas vadovauti, vaikas gali pradėti muštis, įžeidinėti kitus vaikus ar suaugusiuosius, gąsdinti ir kitais būdais parodyti savo priešiškumą.
Dėmesio stoka. Labai dažnai, kai vaikai neturi pakankamai dėmesio iš savo tėvų ar artimųjų, jie pradeda veikti, serga ar rodo padidėjusią agresiją. Agresyvus elgesys, nepaisant bausmės ir gėdos grėsmės, yra raktas, kuris atveria duris, už kurių slepiasi dėmesys, rūpestis ir palaikymas. Jei vaikas jaučiasi nereikalingas, nepageidaujamas, nemylimas, jis bus agresyvesnis savo tėvų atžvilgiu.
Žemas savęs vertinimas ir nepilnavertiškumo jausmas. Jei vaikas auklėjamas griežtomis sąlygomis, jei šeimai trūksta tarpusavio palaikymo ir meilės, jei kūdikis negauna tėvų pritarimo, visa tai turi įtakos savęs priėmimui ir savigarbai. Tais atvejais, kai vaikas menkai vertina save, jis gali pradėti rodyti agresiją, norėdamas pakilti savo paties akimis.
Agresija kaip manipuliacija. Vaikai iš prigimties yra puikūs manipuliatoriai. Vienas vaikas pasirinks aukos poziciją ir bus kaprizingas, norėdamas gauti tai, ko nori. Kitas vaikas atsistos opozicijoje, elgsis grubiai ir agresyviai. Pavyzdžiui, vaikas gali pažadėti nebesulaužyti daiktų, jei mama nupirks jam naują žaislą.
Vidinės baimės ir asmeniniai kompleksai. Įvairios vidinės baimės, apie kurias tėvai gali net nežinoti, gali pastūmėti vaiką į agresiją. Pavyzdžiui, patekęs į nemalonią situaciją, vaikas gali nuspręsti, kad geriausias būdas apsisaugoti nuo negatyvo ir kitų žmonių įtakos visada yra ataka ir momentinė agresija. Pamažu ši idėja sugeba taip įsitvirtinti vaiko galvoje, kad jis „puls“net ir tokiose situacijose, kai to visiškai nereikia. Agresyvi reakcija į bet kokius komentarus taps savotišku apsauginiu mechanizmu, už kurio slypi baimės, kompleksai, nenoras būti žeminamam, nenoras jausti fizinį ar moralinį skausmą.
Pernelyg didelė tėvų priežiūra. Padidėjęs dėmesys vaiko gyvenimui gali sukelti jame protestą, kuris galiausiai sukels agresiją, nukreiptą pirmiausia į tėvus. Jei vaikui trūksta asmeninės erdvės ir laisvės, jis bandys viską gauti agresijos būdu.
Padidėjęs kaltės jausmas. Vaikai, kuriems būdingas labai ūmus kaltės ir gėdos jausmas, būna smurtingesni. Agresija šiuo atveju vėl veikia kaip tam tikras gynybos mechanizmas. Tuo pačiu metu agresyvus vaiko elgesys yra nukreiptas į asmenį, prieš kurį jis jaučiasi kaltas. Impulsyvių ir nevaržomų veiksmų pagalba vaikas nemalonius pojūčius bando paskandinti savyje, pakeisti naujomis emocijomis.
Pasaulio pažinimas per agresiją. Ši vaikiško agresyvumo priežastis labiau būdinga ikimokyklinio amžiaus vaikams. Vaikas yra labai smalsus padaras, jis ieško įvairių būdų, kaip pažinti aplinkinį pasaulį. Agresija gali būti vienas iš tų kelių. Maži vaikai nesupranta, kai ką nors įskaudina; supratimas ateina tik su patirtimi. Vaikui labai svarbu viską patirti savarankiškai, vaikai nėra linkę iki galo tikėti savo tėvų žodžiais. Vadinasi, agresijos protrūkiai, kuriuos vaikas gali suvokti kaip žaidimo elementą.
Infekcijos poveikis. Kartais vaikas rodo agresiją ne namuose ir ne tėvų, seserų, brolių atžvilgiu. Šią savybę jis demonstruoja darželyje, sporto skyriuje ar mokykloje. Labai dažnai vaiko agresija šiuo atveju nėra asmeninis noras. Jis gali būti tiesiog užkrėstas panašiu bendraamžių ar vyresnių vaikų elgesiu.
