Jaunystė laikoma geriausiu gyvenimo laiku: žmogus sveikas, kupinas jėgų, jo laukia visas gyvenimas. Tačiau jaunimas taip pat turi savų rūpesčių ir problemų. Ypač 18–20 metų mergaitėms rūpi, kaip kuo greičiau ištekėti.
Noras sukurti šeimą žmogui yra natūralus, tačiau 18–20 metų mergaitėms jis įgauna ypatingą reikšmę. Tai palengvina tiek psichologiniai, tiek socialiniai veiksniai.
Socialiniai stereotipai
Sunku gyventi visuomenėje ir būti laisvai nuo jai būdingų stereotipų. Tai yra vienas konservatyviausių visuomenės sąmonės komponentų, o emancipacija nepanaikino stereotipų moterų atžvilgiu.
Viena iš jų yra moters, kaip būtybės, idėja „visų pirma šeima“. Visuomenė lengvai atleidžia moteriai, kuri neįsisąmonino savo darbe, tačiau nenori atleisti moteriai, kuri netapo žmona ir motina. Į profesinės veiklos aukštumų pasiekusią moterį žvelgiama pusiau niekingai: „Ką ji dar gali padaryti, jei niekas netekės“.
Kitas stereotipas yra išreikštas sena piršlybų formulė: „Jūs turite produktą, mes turime prekybininką“. Į moterį iš tikrųjų žiūrima kaip į „prekę“, o į vyrą - kaip į „pirkėją“. Tradiciškai manoma, kad vyras, kuris nekuria šeimos, tai daro savo noru, o moteris, kuri lieka netekėjusi, nėra pakankamai gera, kad galėtų ką nors dominti. Tai atsispindi net mene: filmuose ir romanuose senieji bakalaurai paprastai vaizduojami kaip mieli linksmi draugai, o senosios tarnaitės - kaip tulžingi asmenys, pikti ant viso pasaulio.
Tokie stereotipai negali paveikti merginos savivertės. Bijodama niekinančios „senmergės“etiketės, ji stengiasi kuo greičiau išsiskirti iš mergaičių, suprasdama, kad „prekių kaina“su amžiumi mažėja, kiekvienais metais ji mažina reitingą „nuotakų rinkoje“.
Siekis laisvės
Būdamas 18–20 metų žmogus patenka į paradoksalią situaciją. Viena vertus, tai jau ne vaikas ar net paauglys, tai yra suaugęs žmogus, turintis visas pilietines teises ir visiškai išsivystęs kaip asmuo. Kita vertus, šiame amžiuje žmonės paprastai vis dar tik mokosi, o jei dirba, tada užima mažai mokamas pareigas, todėl yra finansiškai priklausomi nuo tėvų ir yra priversti gyventi su jais tas pats butas.
Tėvams suaugę vaikai lieka vaikais, su kuriais galima šaukti, nuimti dirginimą, nepaisyti jų nuomonės, nepripažinti jų teisės į privatumą. Ypač sunki padėtis yra šeimose, kur užaugę vaikai priversti gyventi ne tik su tėvais, bet ir su seneliais bei močiutėmis.
Tokioje padėtyje yra bet kokios lyties jaunuolis, tačiau mergina turi vilties atsikratyti tėvų diktatūros. Tradiciškai žmona eina į savo vyro namus, todėl mergina gali tikėtis ištekėti ir palikti tėvų namus.
Uošvis ir uošvis gali pasirodyti tokie patys namų despotai kaip ir tėvai, tačiau mergina apie tai dar negalvoja. Jei neįmanoma užmegzti santykių su naujais giminaičiais, ji vis tiek turės savo vyro asmenyje artimą asmenį, kuris sugebės ją apsaugoti, ir ji yra be gynybos tėvų akivaizdoje.
Visos šios aplinkybės verčia mergaites, sulaukusias 18–20 metų, tuoktis nedvejodamos. Kai kuriais atvejais tai baigiasi nusivylimais, skyrybomis ir sugedusiu gyvenimu.
