Anksčiau ar vėliau tėvai turės suprasti, kad jų dukra ar sūnus pirmą kartą patyrė meilės jausmą. Kiekvienas tėvas patvirtins faktą, kad pirmoji meilė turėtų būti siejama su itin dviprasmišku jausmu, kurio metu jų vaikas labai jaudinasi ir nepaprastai skaudžiai išgyvena tokį jausmą.
Paauglių santykiai tarp berniukų ir mergaičių kartais būna labai pagarbūs ir jaudinantys, ir jų nepamiršta iki pat savo dienų pabaigos. Net pagyvenę žmonės, kelis kartus vedę ir turėję daug santykių vėliau, silpnėjančiais metais su švelnumu, susižavėjimu ir nedideliu liūdesiu, viltingai prisimena savo jaunatviškus drebančius jausmus.
Paauglių patirtys yra reikšmingiausios, sentimentaliausios ir labiausiai nenuspėjamos. Pirmoji meilė netinka visiems, tačiau jei paaugliai vis tiek įsimyli, tada jie visiškai pasiduoda šiam paslaptingam jausmui, pamiršdami viską ir negalvodami apie kitas problemas. Šiuo atveju tėvų vaidmuo yra parodyti taktą ir supratingumą. Ir jei jie, atsižvelgdami į jų išankstinius nusistatymus, abejingumą ir savanaudiškumą, sužlugdys vaiko santykius, jis niekada to neatleis, be to, visą gyvenimą jis sukels nuoskaudą tėvų atžvilgiu.
Paaugliai ne visada dalijasi savo patirtimi su mama ir tėčiu, net jei anksčiau tarp jų nebuvo visiško atvirumo. Pirmoji meilė yra labai intymus, trapus dalykas, kurio iki galo nežino net patys įsimylėjėliai. Ką ten stebėtis, kad vaikas nenori kalbėti su nepažįstamais žmonėmis šia tema, kai kartais net žodžių nepakanka tam, kad jis išreikštų tą nežinomą, bauginantį ir unikalų, kurį jis jaučia.
Bet kaip tada artimieji gali suprasti, kad jų užaugęs vaikas išgyvena sunkų paauglių meilės laikotarpį, kad galėtų laiku jam padėti ir patarti? Net jei paauglys neturi noro būti atviras su savo tėvais, jo jausmai su vaikišku spontaniškumu klausia. Emocijos, besitaškančios per kraštą, matomos plika akimi, o kiti aiškiai mato dėmesingo požiūrio į jį paauglio elgesio pokyčius.
