Būklė, kai žmogus yra itin izoliuotas, vadinama autizmu. Kaip atpažinti pirmuosius vaiko šios ligos požymius, norint susisiekti su specialistais ir padėti vaikui pajusti bendravimo su aplinkiniu pasauliu džiaugsmą?
Nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų vaikams reikia taktilinio kontakto ir atkakliai stengiamasi patraukti į save dėmesį. Tačiau, kita vertus, autizmu sergančiam vaikui patogiau yra lovelėje. Atsidūręs suaugusiojo glėbyje, jis bando pabėgti, visais įmanomais būdais vengdamas kūno kontakto.
Kūdikis nereaguoja į tėvų meilius žodžius ir net į garsius garsus, netikėtą ryškų šviesos blyksnį. Žaislai, pakabinti virš lopšio galvos, neužima vaiko dėmesio, lieka jam nematomi. Panašu, kad jūsų namuose apsigyveno mažas mąstytojas, visiškai pasinėręs į galvą apie tam tikrą visuotinę problemą.
Vaikas yra per daug ramus, neaktyvus. Jis nežino natūralaus vaikų smalsumo. Jis nėra tyrinėtojas ar net aplinkinio gyvenimo stebėtojas. Vaikas neskuba deklaruoti savo problemos garsiai ir reikalaudamas šauksmo, kaip paprastai daro jo amžiaus vaikai. Priešingai, trupinių šauksmas yra monotoniškas, viena nata. Jis sugeba ilgai duoti tokius užsitęsusius garsus, pats sau surasdamas juose malonumą.
Augdamas kūdikis vis labiau pastebimai atsilieka nuo bendraamžių. Pirmuosius žodžius jis taria visiškai nerišliai, nebandydamas sujungti frazių ir perduoti savo norų suaugusiems. Jam kalba nėra bendravimo priemonė, o tik garsų rinkinys. Jis nesugeba žodžiu įvardyti veiksmo ar objekto.
Su žaislais kūdikis gali sėdėti kelias valandas, monotoniškai išdėstydamas juos iš eilės ar apskritimo pagal vieną žinomą planą. Žaidimas labiau panašus į ritualą nei į įprastą vaikų pramogą. Vaikas nepaiso visų tėvų bandymų nutraukti šią veiklą ir sužinoti kažką naujo.
Vaiką beveik visada slegia ir suglumina kažkokia nežinoma problema kitiems. Jis neturi jokių ryškių emocinių protrūkių. Jis vienodai abejingas pagyrimams ir bausmėms. Vaikui nėra įvykių, vertų smurtinės reakcijos ar ypatingo dėmesio.
