Našlaičiai, kuriuos visiškai palaiko valstybė, palikdami vaikų namus, pasirodo blogai prisitaikę prie gyvenimo visuomenėje. Nepriklausomybė jiems pasirodo per sunki, todėl, deja, našlaičių, kuriems pavyko sėkmingai prisitaikyti prie visuomenės, procentas yra toks mažas.
Nurodymai
1 žingsnis
Norint, kad našlaičių perėjimas nuo gyvenimo internate prie savarankiško gyvenimo taptų sklandžiausias ir neskausmingiausias, reikalinga gerai apgalvota internatinių mokyklų absolventų adaptacijos ir socialinės reabilitacijos programa, apimanti našlaičių paauglių kasdienių įgūdžių formavimas, darbo ir socialinė adaptacija.
2 žingsnis
Deja, atvejai, kai vaikų namų auklėtinis net negali išsivirti arbatos, nėra perdėta, o liūdna realybė. Gyvenimas vaikų namuose yra gana patogus kasdieniniu požiūriu: mokiniai aprūpinami paruoštu maistu ir neįsivaizduoja, kaip šis maistas jiems patenka ant stalo. Jie naudojasi drabužiais ir namų apyvokos daiktais, tačiau neturi smulkių drabužių taisymo, skalbimo, patalpų valymo įgūdžių - juk vaikų namų darbuotojai visa tai daro dėl jų ir jų.
3 žingsnis
Į vaikų auklėjimo ir auklėjimo vaikų namuose programą būtinai turi būti įtraukiamos sistemingos klasės formuojant pagrindinius kasdienius įgūdžius. Internate užaugę vaikai, kaip ir vaikai, augantys šeimoje, turėtų įsivaizduoti, kaip gaminti pagrindinius patiekalus, susitvarkyti daiktus kambaryje, kuriame jie gyvena, atlikti nedidelius drabužių taisymo darbus ir pan. Kuo ši patirtis sistemingesnė, tuo stipriau vaikai išmoks gyvenime reikalingų savęs priežiūros įgūdžių.
4 žingsnis
Našlaičiai, auginami vaikų namuose, turi ypatingą „santykį“su pinigais. Nematydami tiesioginio ryšio tarp suaugusiųjų darbo ir už tai gaunamo materialinio atlygio ir gyvenimo sąlygų, kuriomis susidaro šeima, našlaičiai nesupranta tikrosios pinigų vertės, neturi galimybių paskirstyti lėšų įvairiems poreikiams, taip pat menkai įsivaizduoja darbą. Žmonių, dirbančių su našlaičių paauglėmis, užduotis yra ne tik supažindinti savo mokinius su pinigų uždirbimo būdais, bet ir su jų racionalaus paskirstymo principais.
5 žingsnis
Socialinė adaptacija taip pat yra svarbi tolesniam sėkmingam vaikų namų auklėtinių gyvenimui. Internate auklėtas vaikas nuo šeimoje gyvenančio vaiko skiriasi savo psichoemocine raida: jis nemato, kaip vyresnieji atlieka savo socialinius vaidmenis (sutuoktinį, tėvą), blogai formuoja emocinio prisirišimo įgūdžius ir adekvatus emocinis atsakas į įvairias gyvenimo situacijas. Tai ypač pasakytina apie vaikus nuo pat kūdikystės įstaigoje. Psichoemocinės sferos formavimasis ir korekcija paauglių našlaičiams reikalauja ypatingo dėmesio ir tikslingo darbo.
6 žingsnis
Be to, vaikų namų auklėtiniai labai miglotai įsivaizduoja, kaip „sutvarkomas“visuomenės gyvenimas už vaikų įstaigos ribų. Jiems sunku orientuotis, į kurias organizacijas kreiptis, norint išspręsti pagrindinius kasdienius klausimus: gauti pašalpas ir subsidijas, įsidarbinti, išsiųsti vaiką į darželį ir t. Problemą sunkina tai, kad internato mokyklų absolventų kontaktų ratas yra ribotas: paprastai jie ir toliau bendrauja su savo vaikų globos namų bendražygiais, kurie yra tiek pat nepatyrę šiuose reikaluose.
7 žingsnis
Žmonių, dalyvaujančių paauglių našlaičių socialinėje adaptacijoje, užduotis yra suteikti jiems būtiną socialinę ir pedagoginę paramą bent pirmą kartą išėjus iš vaikų namų. Visuomenėje laikoma normalu, kai tėvai padeda jaunam žmogui įsidarbinti, įrengti būstą, išspręsti kitas socialines problemas, tiesiog teikia psichologinę paramą sunkiose gyvenimo situacijose. Našlaičiams ši parama netenkama: jie neturi artimų reikšmingų suaugusiųjų, į kuriuos galėtų kreiptis pagalbos ir patarimų.
8 žingsnis
Tai reiškia, kad tokią funkciją turėtų perimti socialinių paslaugų darbuotojai. Reikia vaikų globos namų absolventų reabilitacijos centrų. Tokių centrų darbuotojai bent jau iš dalies teiks paaugliui paramą ir pagalbą jo prisitaikymo prie gyvenimo visuomenėje laikotarpiu, išėjus iš vaikų namų.
