Be abejo, tėvai savo vaikui linki viso ko geriausio, myli jį ir stengiasi apsaugoti nuo visų įmanomų sunkumų. Besąlyginė tėvų meilė ir rūpinimasis daro vaiką laimingą. Šie vaikai gauna pakankamai dėmesio, kad jaustųsi pasitikintys savimi ir būtų mylimi.
Tėvų meilė kaip ugdymo pagrindas
Reikėtų pažymėti, kad tėvų meilė yra vaikų emocinio vystymosi pagrindas. Vaikai, negavę tėvų meilės, pasąmonėje jaučiasi nelaimingi ir vieniši.
Jie dažnai yra mažiau bendraujantys, iniciatyvūs ir geranoriški. Neturėdami besąlygiškos meilės pavyzdžio, jie mano, kad meilę reikia užsitarnauti. Ši padėtis gali sukelti problemų ateityje, jų suaugusiųjų gyvenime, ypač santykiuose su šeima.
Vaikas labai jaučia besąlygiškos tėvų meilės poreikį: jam reikia savo veiksmų pripažinimo ir patvirtinimo, tėvų sutikimo su visais trūkumais ir trūkumais.
Tėvų meilė suteikia psichologinio saugumo, saugumo ir komforto jausmą. Toks vaikas atviriau reiškia savo jausmus, jis yra išlaisvintas, lengviau toleruoja nesėkmes ir sunkumus, yra mažiau imlus kitų nuomonei ir vertinimui.
Pavojus negauti tėvų meilės yra tas, kad net ir žmogui užaugus, žmogui sunku pamiršti gautas psichines žaizdas ir apmaudą. Jis aiškiai prisimena tėvų abejingumą, jų nepriežiūrą ar priekaištus. Augdami tokie vaikai gauna iškreiptą santykių modelį, nes dar vaikystėje jiems atrodė, kad jie blogesni už kitus.
Per daug auklėjimo trūkumai
Priešingai, pernelyg didelė tėvų globa gali pakenkti vaikui. Vaikas auga infantilus: jam sunku savarankiškai priimti sprendimus ir prisiimti už juos atsakomybę.
Per daug apsaugotas vaikas emociškai vystosi daug lėčiau, jam sunku išmokti savarankiškumo, todėl jis lėčiau įgyja reikalingų socialinių įgūdžių. Dažnai toks vaikas pradeda tikėti jo bejėgiškumu, nes tėvai nesuteikia galimybės nieko daryti be jų kontrolės ir pagalbos. Vaikas tampa neramus, nesaugus, neturi iniciatyvos, būna įspaustas.
Pernelyg didelė tėvų globa neleidžia vaikui rinktis ir išmokti spręsti prieštaringas situacijas. Dėl to, kad tėvai trukdo vaikui išmokti įgyti jam reikalingos patirties, jis turi klaidingą savimonę, tai yra iškreiptą savo, savo galimybių, veiksmų idėją. Tokie vaikai gali užaugti kaprizingi, jaudinantys, irzlūs, tingūs.
Reikėtų prisiminti, kad neįmanoma apsaugoti vaiko nuo visko pasaulyje, vienaip ar kitaip, kad jis užaugtų savimi pasitikintis, tikslingas ir stiprus, jam taip pat reikia neigiamos patirties. Jis turi išmokti teisingai elgtis prarandant situacijas, konfliktus, patiriant įvairių sunkumų. Rekomenduojama patarti vaikui, pasikalbėti su juo, bet neapsispręsti dėl jo absoliučiai visko.
