Tėvai visada nori savo vaikui pačio geriausio. Tai galioja ir daiktams: žaislams, drabužiams, knygoms - viskas pasirenkama kruopščiai ir su meile. Tėvai taip pat kruopščiai renkasi maistą savo vaikui, vietas pasivaikščiojimams, poilsiui. Tada tėvai pradeda rinktis savo vaikui draugus ir pomėgius … Yra keli galimi tolesnių tokių renginių variantai.
Gal tėvai tikrai labai jautrūs, jautrūs ir be žodžių atspėja visus vaiko norus. Tada nebus jokių problemų ir konfrontacijų. Tokiu atveju tėvai siūlo vaikui būtent tai, ko jis trokšta. Tačiau ši galimybė yra ideali, gyvenime to nebūna, jau vien dėl to, kad žmonės nesugeba perskaityti vienas kito minčių.
Gali pasirodyti, kad tėvai galės paprasčiausiai palaužti vaiką, kad jis neparodytų nepasitenkinimo tėvų pasirinkimu ar sprendimu. Ir išoriškai viskas gali būti panaši į idilę. Tėvai yra laimingi ir ramūs, vaikas yra paklusnus ir klestintis būtent taip, kaip tėvai tai įsivaizduoja. Bet iš tokio vaiko neišaugs stiprus, tvirtos valios ir drąsus, sėkmingas ir patenkintas žmogus, dėkingas savo tėvams. Labiausiai tikėtina, kad jis bus nesaugus ir negalės priimti jokių sprendimų. Jis bus giliai nelaimingas, bet nedrįs niekam apie tai pasakoti.
Ir gal kitaip. Vaikystėje vaikas dėl savo mažo amžiaus ir ilgalaikių gyvenimo tikslų stokos iš tikrųjų seks savo tėvų pavyzdžiu. Džiaugiuosi dalyvaudama tėvų pasirinktuose būreliuose ir sekcijose, leidžiu laisvalaikį tėvams nusprendus. Tačiau vieną akimirką, kurią vargu ar galima pavadinti gražia, viskas pasikeis. Paprastai tai įvyksta paauglystėje. Kai vaikas pradeda reikalauti laisvės, savarankiškumo ir nepriklausomybės. Ir tėvai dažnai nėra pasirengę tokiems pokyčiams.
Bet kokiu atveju tėvai turėtų prisiminti, kad vaikas yra atskiras nepriklausomas asmuo. Tai, kad vaikas priklauso nuo tėvų, dar nesuteikia jiems teisės kontroliuoti kiekvieną vaiko gyvenimo akimirką.
Vaikas nėra lėlė ar lėlė. Anksčiau ar vėliau jis užaugs, jis turės savo šeimą ir turės pereiti į suaugusiųjų statusą. Negalite rūpintis vaiku daugiau, nei reikia jo saugumui. Dėl savo amžiaus ir nedaug patirties vaikas kartais gali nežinoti apie grėsmes jo sveikatai ar net gyvybei - čia tėvai turi elgtis tvirtai ir ryžtingai. Iš tiesų neturėtumėte palikti vaiko apsispręsti pačiam: kišti pirštus į lizdą ar ne. Bet jei jam niekas negresia, tėvai turėtų nustumti savo norus ir ambicijas į antrą planą. Reikia priprasti prie patarėjo, o ne vadovo vaidmens.
