Žmogaus charakteris yra gana sudėtinga sąvoka, susidedanti iš daugybės įpročių, reakcijos į tam tikras situacijas, požiūrio į kitus ir kitų panašių gamtos bruožų. Charakterio pamatus padeda tėvai, visuomenė, kurioje vaikas auklėjamas ir ugdomas.
Žmogaus charakteris, kaip ir pastato pamatas, klojamas pirmaisiais gyvenimo metais. Pasak vaikų psichologų, asmenybės formavimasis prasideda nuo pirmųjų gyvenimo dienų, pagaliau charakterio bruožai formuojasi iki trejų metų. O koks bus žmogus, tiesiogiai priklauso nuo vertybių, kurios yra įtvirtintos jo moralės sampratoje, būtent šiuo jo gyvenimo laikotarpiu. Kūdikio tėvams svarbu suprasti, kad jų elgesys yra ryškiausias pavyzdys to, koks turėtų būti žmogus, ir savo pavyzdžiu jie kasdien parodo, kas įmanoma, o kas ne. Kiti veiksniai, pavyzdžiui, paveldimi bruožai, atmosfera šeimos ir ikimokyklinio ugdymo įstaigoje ir mokykloje bei socialinės aplinkos, kurioje jis auklėjamas, taisyklės daro didžiulę įtaką vaiko elgesio pokyčiams.
Vaiko nuo 3 iki 7 metų charakterio pokyčiai
Po 3 metų vaiko elgesyje dažniausiai pasirodys užsispyrimas ir savivalės požymiai. Faktas yra tas, kad šiame amžiuje jis sugeba daug nuveikti pats, tačiau tėvai ir toliau atkakliai jį globoja visose smulkmenose. Norint, kad šie bruožai negautų dirvos aktyviam vystymuisi, būtina išplėsti kūdikio atsakomybės sritį, priversti jį pasijusti asmeniu, visaverčiu šeimos nariu ir jį supančia visuomene. Tačiau šiame amžiuje taip pat neįmanoma peržengti leistinumo ribos. Šiam gyvenimo laikotarpiui būdingi egoizmo ženklai turi būti nuslopinti ir perteikti vaikui, kad jo aplinka taip pat turi teisę į savo nuomonę.
7 metų krizė
7 metų amžiaus formuojant vaiko charakterį ateina lūžis, susijęs su perėjimu iš vienos švietimo įstaigos į kitą. Daugelis šio amžiaus vaikų tampa uždari, o tai kelia grėsmę nesaugumo vystymuisi, nereikalingumo ir nevertingumo, vienišumo jausmo atsiradimui. To išvengti yra labai lengva, pakanka atidžiai išklausyti, kuo jis nori pasidalinti, padėti jam prisitaikyti naujoje komandoje. Faktas yra tas, kad tokio amžiaus vaikas jau laiko save gana suaugusiu, tačiau nesusiformavusiai psichikai vis tiek reikia išorės palaikymo, galimybės pasidalinti jausmais, išmesti emocijas. Ir jei moksleivis staiga nustojo kalbėti apie tai, kaip praėjo jo diena, dalijosi įspūdžiais, būtina priversti jį kalbėti, padėti numalšinti stresą.
Pereinamojo amžiaus bruožai
Pereinamasis amžius yra sunkiausias laikotarpis tiek vaiko, tiek jo tėvų gyvenime. Beveik neįmanoma tiksliai pasakyti, kada jis prasideda. Kai kurie vaikai pasiekia lūžio tašką būdami 12 metų, kai kurie - 14 metų, o kai kurie paprastai apeina, patiria, nekeldami jokių problemų nei sau, nei artimiesiems. Nepaisant bendro neigiamo požiūrio į šį momentą kiekvieno žmogaus gyvenime, tai tik laikas pažinti save, supantį pasaulį ir naujus jo aspektus. Kur vyks šis lūžio taškas, vėlgi priklauso tik nuo tėvų.
Šiame amžiuje vaikui artimųjų dėmesio reikia dar labiau nei kūdikystėje. Daugelis mamų ir tėčių mano, kad vaikas yra gana suaugęs, kad galėtų pats priimti sprendimus ir pasirūpinti savimi, draugauti su tais, su kuriais jis mano esant reikalingas, ir grįžti namo šiek tiek vėliau. Tai yra pagrindinė klaida, sukelianti neigiamas pasekmes. Pereinamuoju amžiumi svarbu supažindinti vaiką su gerosiomis gyvenimo pusėmis, atitraukti jį nuo blogos įtakos, nukreipti jo domėjimąsi tinkama linkme, tai yra, atkreipti jam kuo daugiau dėmesio ir apsupti jį atsargiai.
