Vaikų auklėjimo klausimai visada jaudino tėvus ir mokytojus. Šiandien labai dažnai sutinkama tėvų, kurie skundžiasi dėl mokyklos, sakydami, kad mokykla nebeaugino vaikų. Ir čia natūraliai kyla klausimas: kas vis dėlto užaugina - šeima ar mokykla?
Šeima yra svarbiausia jaunosios kartos auklėjimo institucija. Juk auklėjimas, kurį vaikas gaus šeimoje, vaiką lydės visą gyvenimą. Šeima yra svarbiausias vaiko asmenybės raidos veiksnys. Tai, kurioje šeimoje vaikas auga ir formuoja jo fizinį ir emocinį vystymąsi, daro tiesioginę įtaką jo protiniams sugebėjimams. Šeima formuoja pagrindinius socialinių ir tarpasmeninių santykių, vertybių pagrindus. Nenuostabu, kad vokiečių satyristas Brandas pasakė, kad „vaikas išmoksta tai, ką mato savo namuose“. Auklėjimas neturėtų baigtis šeimoje, jis turi tęstis mokykloje, būtent tada auklėjimas bus efektyvus ir duos vaisių. Vaikas praleidžia daug laiko mokykloje, mokymo įstaiga jam daro didžiulę įtaką.
Auklėjimas visada buvo neatsiejama ugdymo proceso dalis, tačiau mokykla vis dar atlieka šiek tiek kitokias funkcijas. Mokykla turėtų išmokyti vaiką, išplėsti jo akiratį, suteikti jam tam tikrų žinių kaupimo, padėti atskleisti mokinio sugebėjimus, kad ateityje jis galėtų savirealizuotis. Tai yra būtent švietimo funkcija. Vykdant visavertį ugdymo procesą svarbus yra mokyklos ir šeimos ryšys ir bendradarbiavimas. Atsakomybę už savo vaikų auklėjimą prisiima tik šeima, o mokykla turi padėti, palaikyti ir nukreipti tinkama linkme. Šeimos ir mokyklos dalyvavimas vaiko gyvenime turi veikti kartu. Vaikas turėtų žinoti, kad jis yra mylimas šeimoje, aplink jį turėtų būti sukurta atmosfera, patogi jo vystymuisi. Mokykla padeda tėvams tobulinti psichologines žinias, nuolat įtraukia juos į ugdymo procesą.
Tėvai ir mokytojai turėtų kartu sukurti sąlygas vaikui, formuodami jame savybes, kurios padės toliau tobulėti. Sėkmingas bendradarbiavimas įmanomas tik tada, kai šeima ir mokytojai nori bendradarbiauti ir suprasti šių veiksmų būtinybę. Norint sėkmingai bendrauti, tėvai ir mokytojai turi kelti bendrus reikalavimus vaikui. Šiuolaikinės švietimo įstaigos gali naudoti skirtingus darbo su šeima metodus.
Tėvų susirinkimas yra viena iš formų, tačiau jį galima pavadinti pasenusiu. Dabar mokyklos, jei reikia, rengia įvairius seminarus ir konferencijas, tada individualios konsultacijos su tėvais, skirtos padėti tėvams. Neteisinga, kai tėvai atsakomybę už vaikų auklėjimą perkelia mokytojams. Tėvai ir pedagogai turi suprasti, kad auklėjimas yra sunkus, abipusis darbas, pagrįstas lygybės principu.
