Meilumas yra užuojauta ir nuoširdus meilumas žmogui, dažnai išreikštas poreikiu nuolat leisti laiką kartu. Pats prisirišimas nėra rimtas jausmas, tačiau jis gali išsivystyti į meilę. Būna, kad prisirišimas yra meilės tarp žmonių pasekmė. Būna ir taip, kad žmonės prieraišumą suklydo dėl meilės.
Koks ten prisirišimas
Meilė yra vienas pirmųjų jausmų, kuriuos žmogus jaučia. Tam tikri daiktai ar žmonės nuo ankstyvos vaikystės priverčia jį jaustis ramiai ir saugiai. Taigi, jau kūdikiams formuojamas prisirišimas prie tėvų, brolių ar seserų, žaislų.
Norint suprasti, kaip atsiranda prisirišimas, naudinga išsiaiškinti, kokie prisirišimo tipai būna. Prisirišimas, neišvengiamai atsirandantis draugystės ar meilės metu, laikomas normaliu. Jam būdinga tai, kad žmogus gerai jaučiasi su meilės objektu, jis siekia daugiau laiko praleisti su juo. Tuo pačiu žmogus nesieja savęs su tuo, prie kurio yra prisirišęs. Išsiskyrus nėra „savęs praradimo“, nors jaučiamas liūdesys, liūdesys, melancholija. Apskritai jausmai gali būti tikrai stiprūs, tačiau nėra jokio pykčio ar depresijos.
Taip pat yra skausmingas emocinis prisirišimas, kai žmogus negalvoja apie save be prisirišimo objekto. Jei kyla išsiskyrimo grėsmė, jis jaučiasi itin blogai, pasireiškia psichinis nestabilumas, pasireiškia depresija. Kol prisirišimo objektas yra šalia, galite pamatyti savanaudiško elgesio požymius, pavyzdžiui, pavydą. Per stiprus prisirišimas yra skausmingas, jis visada daro žmogų nelaimingą, nepaisant to, ar šalia jo yra tas, prie kurio jis yra prisirišęs, ar ne.
Meilės atsiradimas
Prisirišimo formavimas yra natūralus žmogaus procesas, išsivystęs evoliucijos metu. Būtent dėl prisirišimo kuriami socialiniai žmonių santykiai, nes priešingu atveju jokia nauda iš sambūvio netrukdytų kariaujantiems žmonėms išsisklaidyti.
Prieraišumas formuojamas per sudėtingas reakcijas, neurobiologines, psichologines ir chemines. Tai prasideda nuo to, kad žmonės supranta, kad jiems įdomu ir gera kartu. Jie stengiasi susitikti dažniau ir vis labiau yra susiję: dabar tai ne tik bendri personažų interesai ar bendrumas, bet ir įvykiai, kuriuos jie išgyveno kartu.
Žmonės, prisidedantys prie teigiamų emocijų atsiradimo, žmogui visada atrodo reikalingi. Jei jaučiatės laimingas šalia ko nors, stengsitės kuo dažniau būti su juo. Tai vadinama prisirišimu.
Bet būna, kad žmogus neįvertina savęs. Dėl žemos savivertės ir nepasitikėjimo savimi jis mano, kad meilės objektas nenorės likti ar susitikinėti su juo. Tada jis bando „apsiginti“prisirišdamas, pavydėdamas ir darydamas kitus dalykus, kurie iš tikrųjų tik atitolina žmones. Taip susiformuoja skausmingas prisirišimas, kurį reikia dirbti su psichologu: tai nesveika būsena.
