Miegas yra periodiškai pasireiškianti fiziologinė būsena, kuriai būdingas minimalus smegenų aktyvumo lygis ir sumažėjęs atsakas į dirgiklius, būdingus žmonėms ir kitiems gyvūnams. Šis reiškinys visada traukė žmonių dėmesį.
Pirmieji bandymai moksliškai suprasti miego ir sapnų prigimtį buvo daromi senovės Graikijoje, tačiau iki XIX amžiaus antrosios pusės jie buvo aprašomieji: mokslininkai stebėjo tik miegančius žmones, pabudę klausinėjo apie sapnus ir nurodė svarbius faktus..
Pirmojo mokslinio darbo apie medicinines miego problemas autorė buvo rusų tyrinėtoja M. Manaseina. 1889 m. Išleistoje knygoje aprašyti miego trūkumo eksperimentai: šuniukai, kuriems neteko galimybės miegoti, mirė per 5 dienas. Įrodyta, kad miegas atlieka gyvybiškai svarbią funkciją. Mokslininkas paneigė tuo metu moksle vyraujančią mintį apie miegą kaip smegenų veiklos „sustojimą“.
Kitas svarbus miego tyrimo etapas buvo amerikiečių fiziologo ir psichologo N. Kleitmano tyrimai. Savo knygoje „Miegas ir budrumas“(1936) jis suformulavo „pagrindinio poilsio ir veiklos ciklo“idėją. 50-ųjų viduryje. N. Kleitmanas ir jo absolventai atrado ypatingą miego fazę, kuriai būdingi greiti akių judesiai. Mokslininkas šį reiškinį laikė budrumo įsiskverbimu į vieną miego procesą, tačiau prancūzų tyrėjas M. Jouvetas įrodė, kad ši fazė, kurią jis pavadino paradoksaliu miegu, yra trečioji būsena, kurios negalima sumažinti nei pabudimu, nei „klasikiniu“. miegas, vadinamas lėtu …
Paradoksinis miegas buvo atliktas eksperimentinio tyrimo metu: tiriamieji, kurie buvo pažadinti, kai atsirado paradoksalaus miego požymiai, visada prisiminė savo sapnus, o pabudę lėtojo miego fazėje žmonės tvirtino nieko nesapnavę. Taigi nustatyta, kad būtent paradoksalaus miego fazėje žmogus mato sapnus.
Kartu su miego trūkumu, svarbiu tyrimo metodu XX a. buvo miegančių žmonių smegenų veiklos tyrimas naudojant elektroencefalografą. Miego metu paimti EEG parodė, kad lėtas miegas apima keturis etapus. Jiems būdingi ne tik skirtingi smegenų ritmai - skiriasi ir kvėpavimo dažnis, raumenų aktyvumas bei kiti fiziologiniai parametrai.
Kituose eksperimentuose įrodyta, kad miegant nesibaigia išorinio pasaulio signalų suvokimas. Tai lėmė dirgiklių įtaka sapnams. Pažymėtina, kad tokie signalai visada buvo transformuojami sąveikaujant su žmogaus gyvenimo patirtimi. Pavyzdžiui, vieno iš šių eksperimentų metu ant miegančio žmogaus kojų buvo uždėtas butelis su karštu vandeniu ir jis svajojo apie ugnikalnio išsiveržimą. Paaiškėjo, kad prieš pat dalyvavimą eksperimente ši tema perskaitė knygą apie ugnikalnius.
Miego tyrimai tęsiasi iki šiol, kartais gaunantys netikėtų rezultatų. Pavyzdžiui, nustatyta, kad pervargus ilgo miego trukmė ilgėja, o jei reikia įsisavinti daug naujos informacijos - paradoksalaus miego trukmė. Tai privertė iš naujo pažvelgti į abiejų fazių vaidmenį. Kaip visada yra moksle, kiekvienas atradimas kelia naujus klausimus mokslininkams.
