Bet kuris sveiko proto žmogus, žinoma, žino, kad mokykloje vaikai įgyja žinių, pasiruošia savo būsimam suaugusiųjų gyvenimui. Bet ar taip? Žinios, kurias žmogus gali naudoti savo kasdieniame gyvenime, apsiriboja šeštąja klase.
Informacija, kurią vaikai gauna vidurinėje mokykloje, kartais taikoma ne tik labai specializuotai, o tai ne visada aišku vidutiniam studentui. Kai kas gali pagalvoti, kad šis klausimas mūsų antraštėje yra retorinis. Gyvenimo patirtis rodo, kad ne visada įmanoma į tai atsakyti vienareikšmiškai.
Žinių troškulys, nuoširdus susidomėjimas informacija pradinėse klasėse vaikams palaipsniui virsta nuobodžiu užsiėmimu, veikla, kuria turi užsiimti tik todėl, kad jos alternatyva yra bausmė. Vidurinėje mokykloje dažnas mokyklos lankymas yra veikla, kurios galutinis rezultatas nebuvo išreikštas įgytomis žiniomis, o sėkmingai išlaikytais egzaminais, geru pažymiu.
Vertinimas iš atlygio priemonės, akademinių rezultatų rodiklio, virsta tikslu savaime. Ir čia visos priemonės jau yra geros: pradedant įspaudimu, mechaniniu formulių pritaikymu, išmoktu pastraipos metu (kad vėliau galėtum atsipalaiduoti keliomis pamokomis ir nieko neišmokti), sėkmingai sujungei kritikų citatas iki apgaulės lapų ir apgaudinėjimo.
Kodėl tai vyksta? Amžiaus problemos? Manau, kad ne. Dauguma 6 klasės vaikų nori kuo greičiau pradėti mokytis fizikos, o vėliau nori pradėti mokytis chemijos. Bet šis susidomėjimas dingsta ir po kelių pamokų.
Logiškiau būtų manyti, kad nesidomėjimas kyla dėl nesusipratimo. Maži, spragos, nesusipratimai pradinėje mokykloje palaipsniui lemia tai, kad dalykų įsisavinimas tampa paviršutiniškas arba net visai nutrūksta. Todėl nenoras mokytis. O nenorą lemia įvairios emocijos, fiziologinės reakcijos: bukas, tuštumas galvoje, kritika, nuovargis ir kt.
