Dažnai terminai „dvasia“ir „siela“laikomi sinonimais. Tačiau jie yra atskiri, nes yra asmens asmenybės komponentai. Siekiant išvengti painiavos ateityje, geriau žinoti, kuo šios sąvokos skiriasi viena nuo kitos.
Bet kurio asmens asmenybė yra neatskiriama ir susideda iš trijų komponentų: kūno, dvasios ir sielos. Jie yra vieningi ir skverbiasi. Dažnai du paskutiniai terminai yra painiojami ir laikomi sinonimais. Bet Biblija atskiria šias dvi sąvokas, nors religinėje literatūroje jos dažnai painiojamos. Taigi painiava, dėl kurios kyla abejonių šiuo klausimu.
„Sielos“ir „dvasios“sąvokos
Siela yra nemateriali individo esmė, ji yra jo kūne ir yra varomoji jėga. Su ja žmogus gali egzistuoti, jos dėka jis mokosi pasaulio. Jei nėra sielos, tada nebus ir gyvenimo.
Dvasia yra aukščiausias žmogaus prigimties laipsnis, ji traukia ir veda jį pas Dievą. Pagal Bibliją, būtent jo buvimas žmogaus asmenybę iškelia aukščiau kitų esybių esamoje hierarchijoje.
Sielos ir dvasios skirtumai
Siaurąja prasme sielą galima vadinti horizontaliu žmogaus gyvenimo vektoriu, ji sieja jo asmenybę su pasauliu, būdama jausmų ir norų sritimi. Teologija skirsto savo veiksmus į tris eilutes: jausmingą, geidžiamą ir apgalvotą. Kitaip tariant, jam būdingos mintys, emocijos, jausmai, noras pasiekti tikslą, noras kažko. Ji gali pasirinkti, net jei ne visada teisinga.
Dvasia yra vertikalus atskaitos taškas, kuris išreiškiamas siekiant Dievo. Jo veiksmai laikomi grynesniais, nes ji žino Dievo baimę. Jis siekia Kūrėjo ir atmeta žemiškus malonumus.
Pagal teologinius mokymus galima daryti išvadą, kad sielą turi ne tik žmogus, bet ir gyvūnai, žuvys, vabzdžiai, bet tik žmogus turi dvasią. Šią puikią liniją reikia suprasti ir dar geriau jausti intuityviu lygmeniu. Tam padės žinojimas, kad siela padeda dvasiai patekti į žmogaus kūną, kad jį pagerintų. Taip pat svarbu žinoti, kad gimdamas ar pastodamas žmogus yra apdovanotas siela. Tačiau dvasia siunčiama būtent atgailos metu.
Siela daro kūną gyvą, panašų į kraują, kuris prasiskverbia į žmogaus kūno ląsteles ir persmelkia visą kūną. Kitaip tariant, žmogus jį turi, taip pat kūną. Ji yra jo esmė. Kol žmogus gyvena, siela lieka kūne. Miręs jis nemato, nejaučia, negali kalbėti, nors turi visas jusles. Jie neaktyvūs, nes nėra sielos. Dvasia pagal savo prigimtį negali priklausyti žmogui, ji lengvai jį palieka ir grįžta. Jei jis išeina, tada žmogus nemiršta ir gyvena toliau. Bet dvasia pagreitina sielą.
