Dėmesio trūkumo hiperaktyvumo sutrikimas yra vienas iš labiausiai paplitusių vaikų raidos sutrikimų. Šį sindromą lydi padidėjęs aktyvumas, kuris gali visiškai išnykti. Pernelyg didelis fizinis aktyvumas yra pagrindinė vaiko socialinės adaptacijos pažeidimo priežastis.
Nepaisant to, kad šis sindromas dažnai vadinamas motorinės veiklos sindromu, pagrindinis jo struktūros defektas yra dėmesio trūkumas. Toks vaikas, negalintis daugiau nei kelioms akimirkoms susikaupti dėl ko nors, tai reiškia padidėjusį išsiblaškymą, jis reaguoja į kiekvieną garsą ir judesį. Šie vaikai dažnai būna emociškai nestabilūs, irzlūs, greitai nusiteikę.
Hiperaktyvumas gali prasidėti labai anksti, kūdikystėje. Vaikams padidėjęs raumenų tonusas, padidėjęs jautrumas dirgikliams, jie labai verkia, blogai miega ir valgo, juos labai sunku nuraminti.
Sindromas ryškiau pasireiškia 3–4 metų amžiaus, vaikas nesugeba nieko susikaupti. Vaikas negali nesiblaškydamas klausytis pasakos, negali žaisti žaidimų, kuriems reikia skirti dėmesio. Visa jo veikla yra chaotiška.
Laikoma, kad sindromo viršūnė yra 6-7 metų amžius. Jam būdingas perdėtas nekantrumas, ypač tose situacijose, kur reikia ramybės. Vaikas pereina nuo vienos veiklos prie kitos, neatlikdamas vienos užduoties iki galo, kratosi, vingiuoja tais momentais, kai reikia sėdėti. Dažniausiai šis elgesys pasireiškia viešose vietose, tokiose kaip mokykla, transportas, ligoninė, muziejus ir pan.
Bet paprasti vaikai, kurie nėra jautrūs hiperaktyvumo sindromui, kartais tampa irzlūs, pikti ar nevaldomi, todėl neverta „apdovanoti“šia jaudinančia vaiko šia diagnoze.
