Skyrybos yra skausmingas procesas visiems šeimos nariams. Suaugusieji išgyvena sunkų periodą, kurį lydi demonstravimas, turto padalijimas, psichiniai sutrikimai. Vaikai tampa nevalingais tokių veiksmų vergais ir lieka vieni su savo vidiniu nerimu.
Kiekvieno tėvo ir vaiko santykiai yra pagrindas sumažinti riziką susirgti psichologinėmis problemomis. Amžius vaidina pagrindinį vaidmenį reaguojant į skyrybų aplinkybes.
Vyresni nei keturiolikos metų vaikai, kaip ir visi kiti, patiria stresą ir skausmingai ištveria viską dabartinėje aplinkoje. Kita vertus, tėvai mano kitaip, laikydami juos pakankamai senais ir neskiria jiems deramo dėmesio. Šiame amžiuje formuojasi paauglių požiūris į priešingą lytį, formuojamas tolesnio elgesio šeimos gyvenime modelis. Jūs neturėtumėte atstumti vaikų, išmesti jiems negatyvo ir palikti juos ramybėje. Abu tėvai turi kalbėtis su vaikais, išklausyti jų mintis ir nuomonę bei būtinai aiškiai pasakyti, kad mama ir tėtis vis tiek išliks jo gyvenime.
Sunkiausi santykiai yra su vaikais nuo šešerių iki keturiolikos metų. Vaikas, įpratęs gyventi pilnoje šeimoje, patiria stipriausius išgyvenimus ir aiškiai jaučia tėvų kaltę. Tai reiškia manipuliavimo svertą, nes vaikas praranda meilės jausmą ir nori viską grąžinti atgal. Padėtis tampa pavojingesnė, kai vaikai pradeda kaltinti save, jie šioje būsenoje gali padaryti sau didžiulę fizinę ir psichologinę žalą. Atskirai gyvenantys tėvai turėtų kuo labiau suderinti savo vaikus su tuo, kai jie buvo susituokę. Taigi vaikas supranta, kad tėvų meilė nepriklauso nuo išorinių veiksnių.
Vaikai iki šešerių metų į skyrybas smarkiai nereaguoja, nes nesugeba iki galo įvertinti, kas vyksta. Vaikai jaus nerimo jausmą ir šiek tiek nepatogumų, tačiau teisingai laikantis tėvų požiūrio, to galima visiškai atmesti.
Nesvarbu, kiek vaikui metų, jis privalo kategoriškai susilaikyti nuo primesti neigiamą nuomonę apie buvusį partnerį. Norint ugdyti darnią asmenybę, turinčią teisingas moralines vertybes, reikėtų parodyti toleranciją ir pagarbą vienas kitam.
