Beveik bet kurio žmogaus gyvenime kyla klausimų, ar kalbėti su vaiku apie artimo žmogaus mirtį. Jei sakysime, kaip ir kada? Kokius žodžius rinktis, kad netraumuotų vaiko psichikos?
Psichologai vienareikšmiškai mano, kad tai būtina pasakyti. Jei bandysite tai nuslėpti, tada anksčiau ar vėliau vaikas vis tiek mokysis iš kažko kito ar spės, ir tai bus minusas santykiuose su tėvais. Vaiko negalima apgauti, kitaip prarandamas pasitikėjimas tėvais. Ir tada vaikai tikrai pajunta suaugusiųjų būseną. O jei suaugęs žmogus patiria netektį, vaikas supranta, kad kažkas vyksta, ir pradeda nervintis, kad negali suprasti priežasties.
Apie mirtį būtina kuo skubiau informuoti vaiką. Vaikas iki 7 metų vis dar negali iki galo suprasti, kad mirtis amžina. O vaikai nemoka patirti taip ilgai ir giliai, kaip suaugę. Todėl jie gaus naujienas su savo vaikiška pasaulio samprata. Verta paaiškinti vaikui, kas yra mirtis. Koks bus šis paaiškinimas, priklauso nuo suaugusiųjų. Iš jų pačių mirties idėjos (ateistinės ar religinės). Informacija turėtų būti pateikiama dozėmis, tačiau jei kyla klausimų, stenkitės į juos atsakyti kuo tiksliau ir lengviau. Nepamirškite, kad jei vaikas nieko neklausia, tai dar nereiškia, kad jis nesijaudina. Jis tiesiog bando įvesti į savo sąmonę naują jo sąvoką - mirtį.
Bet ar būtina vaiką vesti į laidotuves, ginčytina. Nėra aiškaus atsakymo į jį. Mano nuomone, geriau neimti vaiko, o paaiškinti jam, kad į laidotuves eina tik suaugusieji. Bet vėliau reikia nuvesti vaiką į kapines ir parodyti laidojimo vietą.
Mes neturime pamiršti, kad vaikas turi teisę į savo išgyvenimus ir emocijas. Prašau tai suprasti. Suteikite jam galimybę išreikšti savo jausmus. Vaikai visko mokosi iš suaugusiųjų. Todėl ne tik vaiko elgesys šiuo metu, bet ir jo požiūris į sielvartą suaugus, priklauso nuo to, kaip šeima elgsis išgyvenant sielvartą. Jei suaugusieji apsimeta, kad nieko baisaus neįvyko, tada vaikas išmokys būtent tokio elgesio šioje situacijoje, o jei suaugusieji, priešingai, patirs labai intensyvius jausmus, vaikas gali išsigąsti ir taip elgsis ateityje. Todėl neturėtumėte gėdytis pasakoti vaikui apie savo išgyvenimus ir parodyti savo sielvartą, tiesiog nekreipkite į tai vaiko dėmesio nuolatos. Juk gyvenimas tęsiasi, ir reikia susivienyti ir judėti toliau. Suaugusieji yra atsakingi ne tik už save, bet ir už laimingą savo vaiko gyvenimą.
