Vaikai ne visada auga paklusnūs, sąžiningi, atsakingi. Ir labai dažnai dėl to kalti tėvai. Jie nesuteikia vaikui reikiamos šilumos ir priežiūros. O jis maištauja atsakydamas, meluoja, yra nemandagus.
Nurodymai
1 žingsnis
Maži vaikai myli savo tėvus, kokie jie bebūtų. Suprantama aplinka ateina vėliau - sulaukus šešerių ar septynerių. Iki šiol vaikas ir toliau gerbia ir vertina net emociškai šaltiausius, bejausmius tėvus vien todėl, kad jie yra su juo tol, kol jis prisimena.
2 žingsnis
Nuo šešerių iki septynerių metų, kai padidėja socialinės sąveikos poreikis, vaikas pradeda mokytis, kad yra ir kitų šeimų, kuriose vaikai yra tikrai mylimi. Jis bendrauja su draugais ir klasės draugais, kurie jam pasakoja, kokie geri ir geri tėvai, kaip jie myli ir vertina savo vaikus. Vaikas ima lyginti draugų artimųjų elgesį su savo mama ir tėčiu. Ir palyginimas dažnai nėra palankus šeimai. Tada vaikas bando išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko.
3 žingsnis
Kai vaikas bando iš suaugusiųjų išsiaiškinti, kodėl jie su juo elgiasi taip šaltai ar šiurkščiai, jis negali tiksliai suformuluoti klausimų, todėl klausia vedančiųjų. Pavyzdžiui, „kodėl tu mane pagimdei“, „ką darytum, jei manęs nebūtų“ir t. Tokie ir panašūs klausimai turėtų įspėti mylinčius tėvus. Nes remdamasis atsakymais vaikas formuoja tolesnį požiūrį į savo tėvus.
4 žingsnis
Permąstęs situaciją, kai nesąmoninga meilė praeina arba nepereina į sąmoningą meilę, vaikas pradeda dar vieną bendravimą su tėvais. Jei kūdikis įsitikinęs, kad yra mylimas ir vertinamas, jis persmelktas pasitikėjimo savo artimaisiais, skiria juos visoms savo problemoms, prašo pagalbos. Jei vaikas suprato, kad tėvai su juo elgiasi ne per šiltai, vykdydami savo pareigas tik todėl, kad niekas kitas to nedaro, o ne iš meilės savo vaikui, jis tampa izoliuotas. Vaikas neberodo mamai ir tėčiui, kad jie yra jo mylimieji, pradeda elgtis uždaryti ar, priešingai, būti grubus. Visa tai daroma tam, kad artimieji sukeltų bent kažkokias emocijas, kurios gali aiškiai parodyti, kad vaikas jiems nėra visiškai abejingas.
