Įprasta vadinti pasąmonės mintis ir idėjas, kurios tam tikru momentu yra už sąmonės ribų. Kitaip tariant, tai yra mintys, kurios negali tapti sąmoningos.
Filosofiniu požiūriu pasąmonė yra sąmonės sluoksnis, kuris gali atsiskleisti tik ypatingais atvejais. Tai reiškia sapną ar klaidingus veiksmus. Psichologijoje šis terminas vartojamas žymėti psichinius procesus ir būsenas, esančias už sąmonės sferos ribų.
Terminas „pasąmonė“pirmą kartą atsirado XVIII amžiaus pabaigoje. Tada jis paskyrė nesąmoningų reiškinių veikimo sferą. Fiziologinėse teorijose pasąmonė siejama su įvairiais fiziologiniais elgesio mechanizmais. Šis terminas yra nepaprastai svarbi psichoanalitinės teorijos sąvoka. Tačiau tik nuo to momento, kai Sigmundas Freudas pradėjo naudoti šią sąvoką, ji pradėjo aktyviai naudoti psichologijoje.
Freudas visada laikė pasąmoninę psichinio gyvenimo pusę daug svarbesne nei sąmoninga. Jis netgi palygino pasąmonę su ledkalniu. Jo nuomone, būtent pasąmonėje yra svarbių instinktų ir prisiminimų, kurie galėtų tapti sąmoningi. Bet staiga buvo numalšinta. Pasirodo, kad pasąmoninė medžiaga yra jėga, kuri skatina žmogų atlikti tam tikro pobūdžio veiksmus. Freudas sukūrė specialią pasąmonės tyrimo techniką. Jis pasiūlė, kad kai kurias skausmingas pasąmonės akimirkų perkėlimas į sąmonę padėtų palengvinti psichines ligas. Pasak Freudo, automatinį elgesį galima atlikti be sąmoningo supratimo. Tačiau tuo pat metu jo negalima laikyti pasąmone.
Pasąmonė yra pagrindinis sociologinio mokslo aspektas, nes jis dažnai kreipiasi į psichoanalitikus. Post-Freudo teorijos buvo supriešintos su jo mokymais apie pasąmonę. Taigi, A. Adleris pirmasis bandė radikaliai peržiūrėti Freudo mokymą. Jis iškėlė psichologinio kompensavimo principą ir bandė visą psichologinę veiklą pateikti kaip kovą pasąmonės lygmenyje. Jungas pasiūlė, kad asmeninė pasąmonė paslėptų gilesnį kolektyvinės pasąmonės sluoksnį. Ir Fromas pripažino individualios pasąmonės egzistavimą. Jo nuomone, visuomenė savarankiškai nustato, kurios mintys ir jausmai gali pasiekti sąmoningą lygį, o kurios pavojingos jos egzistavimui. Pasirodo, kad pasąmonės turinį gali nulemti pati visuomenės struktūra.
