Kiekvienas turi bendrą vaikystės idėją. Juk nėra suaugusio žmogaus, kuris niekada nebūtų buvęs vaikas. Tačiau kai ateina laikas tapti tėvais, būsimos motinos ir tėčiai arba daro nedviprasmiškas išvadas iš savo vaikystės, arba apskritai bijo protauti ir pasikliauja tik profesionalių mokytojų patarimais. O norint jaustis užtikrintai, reikia žinoti atsakymą į klausimą, kas yra vaikystė ir kokias užduotis žmogus sprendžia šiuo gyvenimo laikotarpiu.
Nurodymai
1 žingsnis
Vaikyste daugumoje šalių laikomas laikotarpis nuo gimimo iki 18 metų. Vaikystė yra psichologinė sąvoka, nes kai kurių žmonių biologinė branda gali būti jau 13–14 metų. Šiuo laikotarpiu būsimas visuomenės narys ruošiamas visaverčiam gyvenimui joje. Šiuo metu yra padėtas pagrindas emocinės sferos ir intelekto plėtrai, taip pat gebėjimui harmoningai bendrauti su visuomenėje egzistuojančiomis struktūromis. Laikotarpių ribos yra neryškios ir labai individualios, kai kurios psichologiškai subręsta tik sulaukus 28–30 metų. Bet tai priklauso kraštutinumui, yra vidutinės statistikos normos ir krizės, būdingos visiems vaikams.
2 žingsnis
Iki vienerių metų vaikas gauna pagrindines pasaulio sampratas ir labai svarbų požiūrį į pasitikėjimą ar nepasitikėjimą pasauliu. Todėl motina turi būti šalia vaiko iki metų, nepaisant jos profesinės veiklos svarbos. Jei moteris nori turėti emociškai sveiką ir intelektualiai pasauliui atvirą vaiką, ji turi paaukoti savo kūdikiui mažiausiai metus.
3 žingsnis
Nuo vienerių iki trejų metų vaikas formuoja savo pirmuosius praktinius įgūdžius, tai ne tik sugebėjimas tarnauti sau. Kai kurie vaikai jau šiame amžiuje gali paveikti aplinkines nuotaikas, kiti labiau sugeba subtiliai judėti rankomis, kiti moka užmegzti santykius, treti puikiai dirba su dizaineriu. Sugebėjimai yra skirtingi, tačiau būtent šiame amžiuje žmogus išmoksta formuoti savo gyvenamąją aplinką, spręsti skubias problemas. Jei šiame etape nepakanka informacijos iš gebėjimų sferos, kituose etapuose žmogus jausis negalintis spręsti kasdienių užduočių (konkrečiai savo asmenybės tipui).
4 žingsnis
Būdamas trejų metų vaikas staiga tampa kaprizingas, sunku jį nuraminti ir suprasti, ko jis nori. Faktas yra tas, kad jis pats dar nesupranta, ko jam reikia. Ir jis bando empiriškai išsiaiškinti, kokia informacija stimuliuoja jo psichiką. Kažkam reikia ryškių emocijų, kažkam reikia aiškių formuluočių ir nurodymų. Vieniems reikia naujų galimybių ir mįslių, kitiems - įdomių įvykių, tai priklauso nuo psichotipo. Šiame amžiuje vaiko motyvacija yra išdėstyta, todėl užgaidas reikia ištverti ir nebandyti uždrausti. Draudimų pasekmės labai liūdnos - susiformuoja žmogus, kuris nieko nenori, o jam niekas neįdomu.
5 žingsnis
Sulaukus 13–14 metų ateina kitas rimtas išbandymas - socializacijos krizė. Žmogus staiga supranta, kad egzistuoja ir aplinkinis pasaulis, kurio reikalavimus reikia tenkinti. Prieš tai vaikas gyvena pagal asmeninius interesus savo pasaulyje. Maži vaikai nėra žiaurūs - jie tiesiog nemato savęs visuomenės akimis. Būdamas 13–14 metų jaunas vyras „atsimerkia“ir pradeda suprasti, kad negalima pabėgti nuo visuomenės. Tėvas jam turi tapti tolerantišku ir taktišku visuomenėje priimtų taisyklių mentoriumi. Dažnai vaikai nepasitiki savo tėvais ir kreipiasi į išorinius patarimus. Todėl verta pasistengti tapti pagrindiniu augančio vaiko autoritetu.
